SFDR ir Taksonomijos reglamentas: ką reikia žinoti fondų valdytojams ir investuotojams

Europos Sąjunga, siekdama paskatinti didesnį aplinkosauginių, socialinių ir valdysenos (ESG) veiksnių integravimą į finansų rinką, priėmė keletą aktualių teisės aktų. Du pagrindiniai jų yra vadinamasis SFDR (Reglamentas (ES) 2019/2088 dėl su tvarumu susijusios informacijos atskleidimo finansinių paslaugų sektoriuje) ir Taksonomijos reglamentas (Reglamentas (ES) 2020/852 dėl tvarios ekonominės veiklos klasifikavimo sistemos).

Šie dokumentai reguliuoja, kaip fondai – tiek investuojantys į tradicines finansines priemones (pvz., akcijas, obligacijas), tiek į nekilnojamąjį turtą, tiek į privataus kapitalo projektus – privalo atskleisti informaciją apie savo požiūrį į ESG rizikas ir tikslus.

Bene svarbiausias žingsnis, kuriuo siekiama suderinti tvarumo reikalavimus visoje Europos Sąjungoje, yra SFDR. Jis nustato, kad kiekvienas finansinis produktas, prieš sudarant sutartį su investuotoju, turi pateikti informaciją, ar ir kaip integruoja tvarumo riziką į investicijų sprendimus. Paprastai ši informacija atsispindi prospekte arba kitame dokumente, pateikiamame iki investicinės sutarties sudarymo. Be to, SFDR reikalauja, kad vėliau, jau periodinėse ataskaitose, fondas atnaujintų ir patikslintų šią informaciją. Taip investuotojai gali sekti, ar deklaruojamos tvarumo priemonės buvo realiai taikomos, ar pasikeitė investicijų portfelio struktūra, galinti turėti įtakos ESG rizikai.

SFDR taip pat numato, kad fondas turi aiškiai atskleisti, kuriam iš kelių informacijos atskleidimo lygių jis priskiriamas:

• jei investicijų tikslas nėra nei aplinkos ar socialinių veiksnių skatinimas, nei tvarios investicijos siekis, toks produktas paprastai laikomas SFDR 6 straipsnio produktu. Tuomet fondas privalo nurodyti, ar (ir kaip) vertina tvarumo riziką, arba, jei mano, kad ji neaktuali, – konkrečiai paaiškinti, kodėl.

• SFDR 8 straipsnio atveju („šviesiai žalias produktas“) fondas jau deklaruoja, kad tam tikrą dalį savo politikos skiria aplinkos ar socialiniams aspektams skatinti. Čia atskleidimo reikalavimai platesni: būtina paaiškinti, kokie tai aspektai ir kaip jie praktiškai įgyvendinami.

• SFDR 9 straipsnyje („tamsiai žalias produktas“) kalbama apie produktus, turinčius aiškų tvarų investavimo tikslą. Tokiu atveju tenka nurodyti konkrečius rodiklius, aprašyti priemones, kaip fondas siekia šio tikslo, ir užtikrinti „nedarymo reikšmingos žalos“ (DNSH) principą. Be to, periodinėse ataskaitose privalu parodyti, kiek iš tiesų pasiektas deklaruojamas tvarumo tikslas.

Antrasis svarbus teisės aktas – Taksonomijos reglamentas – skirtas sukurti vieningą ES tvarių ekonominės veiklos sričių klasifikavimo sistemą. Jis apibrėžia šešis aplinkosauginius tikslus (pavyzdžiui, klimato kaitos švelninimą, biologinės įvairovės apsaugą ir kt.) ir nustato, ką reiškia juos „reikšmingai skatinti“ bei kartu nedaryti žalos kitiems tikslams. Jeigu fondas nurodo, kad tam tikra investicijų dalis atitinka šiuos kriterijus, jis privalo pateikti procentinę išraišką ir įrodyti, jog laikomasi DNSH principo. Jei fondas apskritai neprisideda prie aplinkos tikslų, jis aiškiai deklaruoja, kad taksonomijos reikalavimai netaikomi, o atitikties dalis – 0 %.

Fondas, siekdamas tinkamai įvykdyti SFDR reikalavimus, savo prospekte (arba kituose ikisutartiniuose dokumentuose) ir vėlesnėse periodinėse ataskaitose paprastai atskleidžia:

1. Tvarumo rizikos apibrėžtį ir aktualumą, nurodydamas, kokios aplinkos, socialinės ir valdysenos rizikos gali paveikti jo investicijas.

2. Numatomą poveikį investicijų grąžai, paaiškindamas, kiek reikšminga gali būti ESG rizika bei kaip ji valdoma.

3. Neigiamo poveikio tvarumo veiksniams (PAI) vertinimo statusą, t. y. ar vertinama, ar ne, ir kodėl.

4. Fondo klasifikavimą pagal SFDR 6, 8 ar 9 straipsnį, kad investuotojai suprastų, su kokio masto tvarumo įsipareigojimais dirba fondas.

5. Sąsają su Taksonomijos reglamentu, jei fondas deklaruoja, kad iš dalies arba visiškai atitinka tvaraus ekonominio aktyvumo kriterijus (arba atvirkščiai – atitiktis 0 %).

Toks skaidrus atskleidimas visame procese – prieš sutartį su investuotoju ir vėliau periodinėse ataskaitose – suteikia investuotojams galimybę priimti geriau pagrįstus sprendimus bei stebėti, kaip realiai fondas laikosi deklaruotų tvarumo nuostatų.

Skirtingų fondų pavyzdžiai:

Tradiciniai investiciniai fondai (investuojantys į akcijas bei obligacijas) gali pabrėžti, kad naudoja viešus ESG reitingus arba turi vidinę sistemą, vertinančią, ar įmonės laikosi aplinkosaugos reikalavimų, kaip elgiamasi su darbuotojais ar ar nėra užfiksuota korupcijos rizika.

Nekilnojamojo turto fondai dažnai susiduria su rizika, susijusia su ekstremaliomis oro sąlygomis, galinčiomis paveikti pastatus, taip pat su korupcijos rizika statybų leidimų srityje. Jie gali atskleisti, kad kruopščiai tikrina statybų dokumentaciją, energinio efektyvumo rodiklius ir vietos bendruomenių požiūrį.

Privataus kapitalo fondai, investuojantys į nebiržines bendroves, paprastai daugiau kalba apie valdysenos riziką ir bendrovių reputaciją; prospekte (ir vėliau ataskaitose) jie paaiškina, kokias priemones naudoja šiai rizikai mažinti, kaip dalyvauja valdyme ir kokius standartus taiko įgyjamoms įmonėms.

Svarbu pabrėžti, kad net ir 6 straipsnio fondai (nesiekiantys ESG tikslų) turi aiškiai informuoti investuotojus, kodėl mano, kad tvarumo rizika neturės reikšmingos įtakos grąžai, o 8 ar 9 straipsnių fondams tenka dar platesnis pareigų spektras. Tokiu būdu SFDR kartu su Taksonomijos reglamentu užtikrina, kad kiekvienas fondas – nesvarbu, ar jis orientuotas į paprastą finansinę grąžą, ar į specifinius aplinkos ar socialinius tikslus – turėtų nurodyti, kiek ESG veiksniai svarbūs jo investavimo strategijoje, ir kad investuotojai aiškiai matytų, ko galima tikėtis tiek iš prospekto, tiek iš kasmet pateikiamų ataskaitų.